Dažniausios klaidos, galinčios sukelti gaisrą

Pirtis užsidega nuo trijų įrenginių: dūmtraukio, krosnelės arba apšvietimo. Krosnelė turi būti statoma prie pat kamino ir per dūmtraukį kuo žemiau pajungiama į kaminą. Kai statant namą nenumatoma vieta pirčiai įrengti, kaminas dažniausiai būna netinkamoje vietoje ir kyla didžiausios pagundos nusižengti, tai yra palubėje sumontuoti horizontalų kelių metrų ilgio dūmtraukį. Tokie dūmtraukiai užsineša ir juos būtina reguliariai valyti. Esant blogam degimui juose kaupiasi suodžiai, kurie vėliau užsidega.

Montuojant bet kurią krosnelę būtina laikytis saugos atstumų, nurodytų krosnelės instrukcijoje. Medis savaime įsiliepsnoti gali įkaitęs iki 160 laipsnių C. Jeigu jūsų pirtyje yra medinių detalių per arti krosnelės ir kelis kartus pakūrenus nieko neatsitiko, tai nereiškia, kad jūsų pirtis saugi. Sugedęs temperatūros reguliatorius arba per stiprus degimas malkinėje krosnelėje gali pakeisti jūsų eksperimentų rezultatus. Ypač pavojingos savadarbės ir per galingos krosnelės, kurios visą pirtį gali įkaitinti iki pavojingos temperatūros.

Dažno pirties gaisro priežastis – netinkamais laidais į šviestuvą atvesta įtampa. Šie gaisrai dažniausiai įvyksta maudantis ir baigiasi sudegusiais laidais ir aprūkusiu ar nestipriai apdegusiu pirties kampu. Įtampa į šviestuvą būtina atvesti laidu, tinkančiu 120 laipsnių C temperatūrai.

Dažniausiai pirties durys atsidaro į išorę, tai yra žmogus, esantis garinėje, atsirėmęs į bet kurią pirties durų vietą jas turi atidaryti. Jokių sklendžių, spynų, užraktų! Dėl šios klaidos yra negalėjusių iš pirties išeiti ir ten žuvusių žmonių. Liūdna, bet teko matyti ne vieną rekonstrukcijos projektą, kur pirties durys turėjo atsidaryti į pirtį.

Ventiliacijos klaidos

Apie ventiliaciją pastaruoju metu daug rašoma ir visi žino, kad jos reikia. Reikia galvoti apie du oro judėjimus. Pirmas – garinės viduje. Čia oras turi judėti ratu: pakilti nuo krosnelės atiduoti šilumą, nusileisti kitoje pirties pusėje, pritekėti prie krosnelės sušilti ir vėl į viršų. Jeigu pirtis bus ilga arba kuo nors užtversite kelią oro judėjimui, arba aklinai aptversite krosnelę, bus karšta tik pirties viršuje. Antras oro judėjimas – į garinę ir iš jos. Oras garinėje turi pasikeisti 4, 6 arba net 8 kartus per valandą, priklausomai nuo eksploatavimo intensyvumo. Kad oras garinėje tikrai pasikeistų, o ne šviežias įeitų ir išeitų lauk, kai senas sukasi ratu arba kabo palubėje, būtina, kad oro padavimas ir ištraukimas būtų kuo toliau vienas nuo kito. Ideali ventiliacija, kai šviežias oras įeina virš krosnelės 10 cm žemiau lubų, o ištraukiamas jau atšalęs priešingame kampe prie grindų. Taip vėdinant besikaitinantys visada gauna šviežio oro, iš pirties tiesiog ištraukiamas apatinis šaltas oro sluoksnis ir net sėdint kojoms tenka daug šilumos. Deja, šiai ventiliacijai reikia ventiliatoriaus pagalbos. Karštas oras yra beveik dvigubai retesnis ir lengvesnis, taigi kaip ir aišku, kad garinėje, esant dviems skylėms skirtingame aukštyje, per garinę oras cirkuliuos, be to, įeinančiam orui užtenka dvigubai mažesnės skylės. Taip yra, jeigu oro slėgis už visų garinės sienų yra vienodas, tai yra, jeigu padarysite abi skyles į priepirtį (taip vėdinasi saunų kabinos) arba kiaurai per tą pačią pastato sieną ir lauke nebus jokio vėjo, tokia ventiliacija veiks. Jeigu ištraukimo skylę padarėte į išorę ir norite, kad natūrali ventiliacija veiktų esant vėjui, ją reikia iškelti ant stogo, tai yra pajungti į ventiliacinį kaminą.

Krosnelės ir akmenys

Svarbiausias pirties įrenginys – krosnelė. Pirtyje turi būti ne tik karšta: sausas karštis degina ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl daug žmonių nemėgsta pirties ir net jos bijo. Karščio pojūtis turi būti gaunamas garu didinant pirties oro drėgmę, tam reikalingi karšti akmenys, ant kurių pilamas vanduo. Dauguma žmonių tai supranta ir perka krosnelę, į kurią telpa kuo daugiau akmenų, deja, ne visada ir ne visi akmenys įkaista tiek, kad duotų gerą garą.

Pirmiausia tai krosnelės su tinklu, kur didelė dalis akmenų atlieka tik dekoratyvinę funkciją. Akmenys neįkaista ir per galingoje krosnelėje, nes garinės oras įšyla greitai, o akmenys nespėja priimti šilumos. Jeigu jūsų pirtyje nepakankama elektros įvado galia, bet labai gerai apšiltinęs pirtį, krosnelę nusipirkote mažesnio galingumo negu reikėtų, gero garo irgi nesitikėkite. Pirtis įšils per pusantros ar dvi valandas, tačiau užpylus ant akmenų vandens, ji pradės vėsti. Kuo daugiau pilsite, tuo bus šalčiau. Jeigu galite, nusipirkite krosnelę su uždaru akmenų konteineriu. Svarbu ne akmenų kiekis, o juose sukauptas šilumos kiekis. Atviri virš degimo kameros arba kaitinimo elementų esantys akmenys ne visi įkaista iki 200 C, o uždarame konteineryje akmenys įšyla iki 350 C. Kadangi realiai garą duoti pradeda tik įkaitę iki 120–150 C akmenys, vadinasi, akmenys krosnelėje su uždaru akmenų konteineriu sukaupia 2–2,5 karto daugiau šilumos (arba, kam patinka, sąlyginai ten yra 2,5 karto daugiau akmenų). Karštas garas rusiškoje pirtyje vadinamas sausu, jis ne tik drėkina, bet ir šildo pirtį.

Pirties konstrukcija

Klaidų padaroma ir pirties konstrukcijoje. Čia didžiausią pavojų kelia drėgmė. Visi labai bijo, kad ji nepatektų į kitas patalpas, ir į sienas prideda aliuminiu dengto popieriaus, tačiau dažnai nepasirūpina pirties viduje esančia mediena. Tarp dailylentės ir aliuminizuoto popieriaus turi būti mažiausiai 2 cm tarpas ir tą tarpą būtina padaryti taip, kad oras apačioje į jį galėtų patekti ir juo judėti iš apačios į viršų. Jeigu žuvis genda nuo galvos, tai pirtis pūti pradeda nuo apačios iki 20 cm aukščio. Šioje zonoje maudantis stovi šaltas drėgnas oras. Gal galima pataupyti ir po kelių metų pakeisti kelias gultų atramas, tačiau kai supūna dailylenčių apačia, jau būtina visą pirtį perdaryti iš naujo. Suomiai garinėse daro 30 cm aukščio grindjuostę iš plytelių, arba kitų drėgmei atsparių medžiagų. Lietuviams tai atrodo baisu, tačiau, kaip rodo patirtis, ir 10 cm aukščio grindjuostė gelbsti dailylentes nuo supūvimo.

Kai kurie žmonės galvoja, kad pirtis iš kietmedžio tarnaus ilgiau, ir daro ją ąžuolinę, beržinę ir kitokią. Viena, tam reikia papildomos šilumos kiekvieną kartą kūrenant pirtį, nes ta mediena daug sunkesnė ir jai įšildyti reikia daugiau šiluminės energijos. Pirtyje nebūna šilta, kol neįšyla sienos ir plautai. Bet kai įšyla – kita bėda: prie jų praktiškai neįmanoma prisiliesti. Kuo lengvesnė, retesnė mediena, tuo mažiau jos įkaitimą jausite prisilietę. Lietuviška lengviausia mediena yra liepos, šiek tiek sunkesnė drebulės, dar sunkesnė – juodalksnio. Dar lengvesnės specialiai pirtims atvežamos raudonojo Kanados kedro ir afrikietiška abači medienos.

Pirties statyboje ir įrengime sunku nubrėžti ribą tarp taupymo ir klaidų. Kartais kažko galima atsisakyti ir padaryti pigiau, bet būtina žinoti, kur taupyti negalima. Pirtis – tai ne tik pastatas su garine ir priepirčiu. Labai svarbu, kaip organizuojama maudymosi procedūra, kokios tradicijos ir kas maudosi. Idealios pirties tiesiog nėra, nes tai ir skonio reikalas. Būtina įvertinti, kaip pirtis iškūrenta, kokios jos teigiamos ir neigiamos savybės, kartais įtakos turi net oro sąlygos. Bet kad ir kokia būtų pirtis, vis tiek geriau negu jokios.