Būsto originalumą nulemia detalės

Projektuojant butą ar namą neįmanoma išvengti pasikartojimų, tai diktuoja vienodi gyventojų poreikiai: miegoti, žiūrėti televizorių, gaminti maistą, praustis

Nuo standarto pabėgti sunku

Daugelis šiuolaikinių būstų yra panašūs: virtuvė sujungta su svetaine ar bendruoju kambariu, vonios kambarys yra arti miegamųjų. Kai kur įrengiami darbui, kai kur - vaikams skirti kambariai.

Tipiškame šiuolaikiniame name dažniausiai yra visi minėtieji kambariai ir dar vienas ar du sanitariniai mazgai su dušo kabinomis, atskira patalpa drabužinei. Projektuojant būstą, tenka visas tas patalpas išdėstyti gana ribotoje erdvėje ir pagalvoti apie patogų bei racionalų gyventojų judėjimą joje. Juk yra žinoma, kad kvadratinio metro būsto kaina siekia jau ne vieną tūkstantį litų, o aras žemės kai kuriuose miesto rajonuose pasiekė neregėtų aukštumų.

Kad ir kaip gaila deficitinio ploto ant vis brangstančios žemės, nėra kaip išvengti koridorių, prieškambarių ir įvairių ūkinių patalpų - katilinės, skalbyklos. Projektuotojai žino, kokio dydžio kambariai yra optimalūs, kokie maži, bet dar įmanomi. Racionalus išplanavimas daugeliu atveju yra garantuotas, tačiau tai neretai sukelia ir nusivylimą.

Ne viskas turi būti ypatinga

Name turi būti jauku ir patogu gyventi. Originalumą galima demonstruoti įrengiant vestibiulį, laiptus, svetainę. Kitur pakanka vienos kitos detalės.

Optimalus ir patogiausias yra vieno aukšto namas, tačiau jis yra ir brangesnis. Juk reikia kur kas didesnių pamatų ir stogo nei dviaukščiam. Be to, vienaaukštį namą išeina pastatyti ne kiekviename sklype. Pavyzdžiui, sklypas gali būti šlaite, arti stovėti kaimynų namas, todėl savąjį statinį reikia kiek įmanoma “spausti”, kad paskui netektų nuolat žvelgti į svetimus langus.

Tuomet nori ar ne, bet tenka projektuoti kelių aukštų namą. Pirmajame jo aukšte įrengiamos bendrojo naudojimo patalpos, rūsyje - pagalbinės, o antrajame aukšte ar palėpėje - miegamieji. Laiptai tampa neišvengiama jungtimi. Daugelio architektų manymu, jie turi būti ir ryški interjero dominantė. Taip, beje, nuo seno būdavo prabangiuose namuose ir dvaruose. Pakito tik laiptų forma ir konstrukcija. Išties laiptai šiuolaikiniuose statiniuose nebėra pompastiški, nebeturi daugybės dekoro elementų, jie tapo gana asketiški.

Tačiau tai nereiškia, kad jie yra nuobodūs. Vis dažniau jiems panaudojamos įvairios medžiagos, įskaitant stiklą. Laiptai dažnai įrengiami namo centre, atviroje erdvėje, o vieta ties jais yra akcentuojama apšvietimu, paveikslais, augalais.

Vienodos laiptų pakopos

Patys laiptai, jų pakopų ritmika, turėklų forma įdomiai atrodo sienų fone. Galima kaip nors ypatingai pabrėžti pirmąją pakopą. Ji gali būt net iš visai kitos medžiagos nei likusios arba bent kitokios spalvos ir formos. Bene gražiausi laiptai yra sraigtiniai, jie patrauklūs ir dėl to, kad užima mažiausiai vietos, tačiau kasdieniam naudojimui nėra patogūs. Besisukant laiptams, pakopos plotis kartais susiaurėja iki tokio, kad nebetelpa pastatyti visą kojos pėdą. O išorinis laiptų kraštas, kuriuo lipama itin retai, yra itin platus. Visuomeninės paskirties pastatuose tokie laiptai yra uždrausti.

Laiptai visų pirma turi būti saugūs ir patogūs, o jų estetika yra antroje vietoje. Visos laiptų pakopos turi būti vienodo aukščio. Jei bent viena pakopa bus centimetru aukštesnė arba žemesnė, laipiojantieji laiptais tai visuomet jaus. Todėl įrengiant laiptus itin svarbu labai tiksliai viską apskaičiuoti. Laiptų apačioje ir viršuje ant sienų reikia labai tiksliai pasižymėti planuojamų įrengti grindų lygius. Juk laiptai dažnai projektuojami ir pradedami gaminti anksčiau nei įrengiamos grindys. Todėl ir atsitinka, kad pirmutinė bei paskutinė pakopos išeina kitokio aukštumo, nes tai nulemia grindų aukštis. Šito galima ne taip sunkiai išvengti būtent iš anksto pasižymint tą aukštį ir tik po to projektuojant laiptus. Idealiai vienodas pakopų aukštis yra viena iš laiptų saugumo sąlygų. Svarbus ir pakopos pločio bei aukščio santykis. Kintant pakopos pločiui turi keistis ir aukštis.

Statesni nei 45 laipsnių laiptai gali būti įrengiami tik į negyvenamąsias patalpas. Laiptų pakopos turi būti neslidžios. Jei laiptai dengiami plytelėmis ir akmeniu, jų dalis turi būti specialiai sušiurkštinama arba priklijuojama gumos juostelė. Saugus turėklų aukštis yra 80-90 centimetrų. Tarpas tarp ažūrinių turėklų vertikalių elementų turėtų būti 12-14 centimetrų. Jei namuose yra mažų vaikų, geriau atsisakyti turėklų, kurie turi ne vertikalius, o horizontalius tarpus. Horizontalius tarpus vaikai gali panaudoti kaip kopėčias.

Jei laiptams skirta pakankamai vietos, juos gali puošti ne tik turėklai. Įrengus specialų apšvietimą, dekoratyviniam tikslui galima panaudoti ir visas sienas. Jose gali būti įrengtos specialios nišos skulptūrėlėms, paveikslams, vazoms. Jeigu laiptai apšviesti natūralia dienos šviesa, juos galima pagyvinti augalais. Pagal feng šui tradiciją augalai ir šviesa padeda gerajai į namus patenkančiai energijai kilti laiptais į viršų, o ne sūkuriuoti jų apačioje.

Ne visuomet laiptuose pakanka erdvės, tuomet jų nereikėtų apkrauti detalėmis, pakanka įdomesnės sienų apdailos.

Židinys - ne tik šilumai

Dar vienas aiškus interjero akcentas gali būti židinys. Prieš kelis dešimtmečius, Europoje visiškai įsigalėjus centralizuoto šildymo sistemoms, atrodė, kad krosnys ir židiniai jau visiška atgyvena. Jie buvo masiškai griaunami, išsaugoti tik tie, kurie turėjo didesnę meninę vertę arba kėlė sentimentus. Tačiau 1973-iaisiais prasidėjusi pasaulinė kuro krizė privertė vėl susimąstyti apie individualų būstų šildymą, ieškoti alternatyvų. Tai ir sugrąžino žmones prie židinių. 1980-aisiais energetinė krizė pasikartojo ir nuo tada židiniai pradėti sparčiai tobulinti.

Šiuolaikinės židinio kapsulės yra žymiai ekonomiškesnės nei atviri židiniai, kurių efektyvumas - vos 10 procentų. Kapsulės diktuoja ir apdailos stilių. Kita vertus, klasikinis mūro ar akmens židinys ne visuomet dera prie šiuolaikinio interjero, todėl neretai galima pamatyti židinio kapsules aptaisytas metalu. Daugelis žmonių, židinius įsirengę ne tik dėl grožio ir pramogos, bet ir apšildymui, tos idėjos atsisakė, nes jau per vieną šildymo sezoną pabodo kasdien kurti ugnį ir samstyti pelenus. Tačiau šį darbą galima žymiai palengvinti rūsyje įrengus specialią talpą pelenams. Ji turi būti sujungta su židinio apačia. Įrengiant židinį, svarbiausias yra kaminas. Tik gerai jį įrengus, židinys degs puikiai, o namas bus saugus.

Sienų ir grindų danga bei spalvos, laiptai, židiniai ir langai yra pagrindiniai dalykai, tačiau visa tai atrodys šalta ir neužbaigta, kol namuose neatsiras užuolaidų, baldų, šviestuvų ir smulkesnių akcentų - kabyklų drabužiams, dekoratyvinių staliukų, veidrodžių, paveikslų. Būtent šios kruopščiai parinktos detalės paverčia būstą labai individualiu.